kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Kudirka


Vincas Kudirka (1858–1899) – prozininkas, poetas, publicistas, vertėjas, kritikas. Vienas tautinio sąjūdžio ideologų, formavęs lietuvių visuomenę pagal europietiškojo demokratizmo principus ir įtvirtinęs socialinio kriticizmo tradiciją lietuvių literatūroje.
Baigęs Paežerių pradinę mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Iš tėvo paveldėjęs ambicingą atkaklumą, iš motinos – meninius polinkius (motina mirė sūnui einant dešimtuosius metus), brendo kaip aktyvi, kūrybinga ir valinga asmenybė, turinti aiškių socialinio lyderio bruožų. Veikiamas lenkų klasikinės literatūros (A. Mickevičiaus, J. I. Kraševskio, V. Sirokomlės, I. Krasickio, J. Slovackio, M. Konopnickos) pradėjo rašyti eilėraščius lenkiškai, baigiamosiose gimnazijos klasėse leido satyrinį laikraštėlį
Kłamstwo (Melagystė), perskaitė Henrio Tomo Baklio Kultūros istoriją ir Džono Viljamo Draperio Civilizacijos istoriją. Tėvo verčiamas, dar nebaigęs gimnazijos 1877 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, iš kurios 1879 m. pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Seminarijoje toliau gilinosi į lenkų rašytojų bei istorikų (J. Dlugošo, M. Balinskio, T. Narbuto) veikalus, slapta skaitė Artūrą Šopenhauerį, Renė Dekartą, susipažino su Augusto Komto, Herberto Spenserio pozityvizmo idėjomis. Netekęs materialinės tėvų paramos, Kudirka savo jėgomis sidabro medaliu baigė gimnaziją ir 1881 m. įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau po metų perėjo studijuoti medicinos, pasirinko šią profesiją, – kad galėtų pasilikti Lietuvoje. Už ryšius su slapta socialdemokratine „Proletariato“ organizacija 1885 m. kalintas ir pašalintas iš universiteto. Padavęs malonės prašymą carui, 1887 m. buvo vėl sugrąžintas į universitetą, kurį baigė 1889 m. Varšuvoje. Čia patyrė stiprų liberaliosios minties, ypač vadinamojo Varšuvos pozityvizmo (iškiliausias jo atstovas buvo A. Svientochovskis, leidęs laikraštį Prawda) poveikį.
Pradėjus eiti
Aušrai, Kudirka joje paskelbė savo pirmąją lietuvišką publikaciją – eiliuotą vertimą „Kodėl žydai nevalgo kiaulienos“ (1885, Nr. 6) ir atsisakė lenkiškosios kultūrinės orientacijos. Kudirkos „atsivertimas“ su Aušra rankoje, vėliau aprašytas jo paties (Varpas, 1893, Nr. 3), yra tapęs lietuvių tautinio sąmoningumo mitologema. Šiame išpažintiniame pasakojime tautinio lūžio momentas vadinamas „valanda antrojo užgimimo“ – šitaip asmeninė biografija susiejama su visos tautos atgimimu. Žmogiškąjį šio pasakojimo dramatizmą paryškina didžiųjų Europos mitinių pasakojimų vaizdiniai – Kudirkos viešoje išpažintyje girdėti ir biblinio „sūnaus paklydėlio“ atgaila, ir mitinio Antėjo, semiančio stiprybę iš jį pagimdžiusios motinos žemės, atgautas orumas, ir veikimo ryžtas. Taigi lietuviškojo sąmoningumo liudijimas įgyja universalaus kultūrinio skambesio. Dar juntamas gramatinis šio teksto netobulumas (kulminacinė frazė „pasijutau lietuviu esąs“ taisyklingai turėtų skambėti „pasijutau lietuvis esąs“) tik sustiprina jo daugiaprasmį simboliškumą, nes byloja ne tik apie žmogaus tautinės tapatybės, bet ir apie kalbos išlikimo dramą.
1888 m. Kudirka su bendraminčiais įkūrė nelegalią Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“, kurios įstatai ir programa leidžia laikyti ją pirmosios lietuviškos politinės partijos prototipu. 1889 m. daugiausia Kudirkos, Jono Gaidamavičiaus-Gaidžio ir Juozo Adomaičio-Šerno pastangomis pradėjo eiti žurnalas
Varpas (nuo 1890 m. dar ir laikraštis Ūkininkas), kurio faktiškasis redaktorius (su pertraukomis) Kudirka buvo iki mirties. Sugrįžęs į Lietuvą 1890 m. rudenį dirbo gydytoju Šakiuose, čia susipažino su Valerija Kraševska, tapusia jo artima bičiule bei įkvėpėja (Šakiuose parašyta didžioji publicistikos dalis, išverstas Dž. G. Bairono Kainas). Paaštrėjus džiovos požymiams, 1894–1997 m. gydėsi Kryme ir Adrijos pajūryje, vasaromis grįždamas į Lietuvą. 1895 m. vasarą Plokščiuose viešintis Kudirka buvo žandarų suimtas ir kurį laiką kalintas Kalvarijos kalėjime. 1897 m. sugrįžęs iš pietų gydyklos apsigyveno Naumiestyje, kur, pamažu gęstant gyvybei, toliau rašė saviesiems Tėvynės varpams, kūrė satyras, daug vertė. Paskutiniai laiškai mirga dalykinėmis nuorodomis ir raginimais baigti pradėtus darbus, tik probėgšmiais užsimenant, jog „neišlipu iš lovos ir gyvenu vienui vienas, neturiu nė šešėlio lietuvių aplink save ir esmi visai atskirtas nuo svieto“. Jo gyvybė užgeso vėlų rudenį, 1899‑ųjų lapkričio 16-ąją. 1902 m. ant Kudirkos kapo pastatytas granitinis paminklas, vaizduojantis ąžuolą nulaužtu liemeniu, prie kurio pritvirtintoje lentelėje įrašytas „Tautiškos giesmės“ posmas.
Per savo neilgą gyvenimą, iš kurio kūrybai teko tik paskutinysis dešimtmetis, Kudirka paliko ryškius veiklos pėdsakus ir tapo neginčijamu tautinės kultūros herojumi. Jis kūrė strateginį naujosios Lietuvos kultūrinį projektą („Lietuvos“ draugijos įstatai) ir ėmėsi jį veiksmingai įgyvendinti kaip sumanus taktikas. Jo publicistikoje pilietinė aistra dera su analitiniu skvarbumu ir sociologo nuovoka, moralisto susirūpinimą lydi satyrinis dygumas ir sveika intuicija. Plati ir aktuali tematika, patrauklios idėjos, lankstus ir taiklus stilius („chroniška baimė paverčia žmones į avis“) leidžia ir šiandien Kudirką vadinti „atviriausiu ir žymiausiu lietuvių publicistu“ (Vaclovas Biržiška). Apskritai jo literatūrinis palikimas yra pamokomas įgimtos kalbinės klausos ir įgytos retorinės kultūros pavyzdys. Be literato dovanos, Kudirka pasižymėjo ir kitais meniniais polinkiais. Jis buvo gabus piešėjas (nupiešė vinjetę
Ūkininkui), komponavo muziką, rinko ir harmonizavo liaudies dainas (rink. Kanklės, 2 sąsiuviniai, 1895–1899).
Anot Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, „gražiausiai jo talentas žibėjo prozoje“. Kudirka yra satyrinės apysakos žanro kūrėjas, išplėtojęs anekdotinio komizmo tradiciją. Jo satyrose
Viršininkai (1895), Lietuvos tilto atsiminimai (1896), Cenzūros klausimas (1897), Vilkai (1898) pateikiama spalvinga satyrinių tipų galerija, sukurta laisvai naudojantis geliančios ironijos ir atviro šaržo, grotesko ir farso, hiperbolės ir kontrasto priemonėmis. Kaip ir publicistikoje, pasakojimui dažnai pasitelkiama feljetonas, anekdotinės digresijos, mažiau rūpinantis kompoziciniu nuoseklumu bei vieningumu (vientisesne fabula pasižymi tik Cenzūros klausimas). Satyrų pasakotojas – akylas ir ausylas, savo vertę ir orumą jaučiantis bei ginantis žmogus, reprezentuojantis naująją demokratinę inteligentiją. „Mane ne guvernantės augino“ – išdidžiai meta visiems žiopsantiems ponpalaikiams Lietuvos tiltas, įkūnijantis nesugniuždomą tautos atsparumą ir gyvastingumą. Jis prabyla jau ne kaip savivalę smerkiantis ir auką guodžiantis moralistas, bet kaip visos despotizmo sistemos demaskuotojas, grąžinantis į civilizacijos rikiuotę iki tol pažemintą tautą ir asmenį. Tvirtindamas, kad „satyros pirštas turi būti atkreiptas į išjuokiamą piktybę, o ne į tą ir tą žmogystą“ ir kad „parašyti satyrą kur kas sunkiau, nekaip sustatyti puikiausią pamokslą“, Kudirka dėjo ir teorinius šio žanro pamatus. Jis žavėjosi Michailu Saltykovu-Ščedrinu ir įtvirtino klasikinę satyros kaip visuomenės kritikos tradiciją (Lukianas, F. Rablė, J. Sviftas, N. Gogolis), tapusią svarbia moderniųjų socialinių mokslų atrama.
Kudirkos poetinis palikimas (rinkinys
Laisvos valandos, 1899) tėra keliolika eilėraščių (du iš jų – folklorinės parafrazės), tačiau retorinis kryptingumas ir idėjiniai akcentai simbolizuoja visą jo gyvenimo bei darbų prasmę. Daugelis eilėraščių proginiai – „Gražu, gražiau, gražiausia“ skirtas „Lietuvos“ draugijos įkūrimui, „Labora“ parašytas universiteto baigimo proga, „Varpas“ – pirmajam žurnalo numeriui, o „Tautiška giesmė“ – Varpo dešimtmečiui pažymėti. Jų progiškumas kyla iš programiškumo, nuausto iš įsakmių visuomeninio idealizmo epochos liepinių, reikalaujančių užmiršti intymųjį „aš“ net sonete „Valerijai“ – „Da tu draugijai skolingas“.
Įsakmusis „Varpo“ „Kelkite, kelkite...“ jau yra atlikęs istorinę tautinio, socialinio ir kultūrinio budinimo misiją, tačiau jo politinė bei pilietinė potekstė nenustoja aktualumo ir šiandien. Nes valstybingumą nepakanka atkurti, reikia dar jį įtvirtinti, o tam būtinos kuriamosios moralinės ir kultūrinės išgalės bei pastangos, nebūtinai nešančios greitus vaisius.
Varpo skelbiamas „liepimas aiškiausias“ – ne tik veiksmo programa, bet ir poetinė žinia, kuri niekada nebūna vienakryptė ar vienaprasmė. Pro vario gaudesį prasimuša ir eleginis motyvas – eilėraštyje tris kartus pakartojamas žodis graudus (graudus balsas, dainą graudžią, graudžiu balsu savo). Ką gi reiškia tie elegiški įsakmių dūžių obertonai? Gal tai tolima sąšauka su Frydricho Šilerio „Giesmės apie varpą“ moto – vivos voco, mortuos plango, fulgura frango (gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu, audras nutildau)? Šileris, kaip niekas kitas, gali sujungti Kudirką ir Maironį (1920 m. suskamba jau pavargusio Maironio „Varpai“, „liūdną ir skaudų leisdami gandą“). Prisiminę Vinco Mykolaičio-Putino „Mortuos voco, vivos plango“, Kudirkos varpo gaudime jau aiškiai išgirsime žmogaus ir tautos tragiškąjį aidą. Pagaliau raginime „Kelkite“ galima įžvelgti ir evangelinio skelbimo potekstę, turinčią sąsajų su Jono Pauliaus II „Nebijokite“, ištartu 1979 m. atvykus į Lenkiją ir įkvėpusiu žmogiško solidarumo stebuklui visą totalitarizmo pavergtą Europą.
„Tautiškoje giesmėje“, tapusioje valstybės himnu, aktualizuojama istorinė atmintis. Pirmoji eilutė atkartoja Mickevičiaus
Pono Tado invokaciją „Lietuva, tėvyne mano...“, tik Mickevičiaus asmenišką kreipinį (tėvyne mano) Kudirka paverčia kolektyviniu (tėvyne mūsų), kuris „prisimena“ ir sakralinę ištarą „Tėve mūsų“, turinčią šešių šimtų metų istoriją. Kaip modernaus tautiškumo simboliai iškeliamos universalios vertybės – dora ir vienybė, šviesa ir tiesa. Pastarosios yra atėjusios iš Biblijos, plg.: „Siųsk savo šviesą ir savo tiesą, teveda jos mane“ (Ps 43, 4). Santykis su tėvyne suvokiamas kaip motinos ir jos vaikų ryšys, natūraliai įprasminantis pirmapradį intymumą ir sakralumą. Pažymėtina, kad apie 1990-uosius „Tautišką giesmę“ į lenkų kalbą išvertė Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Šį savo poelgį jis laikė svarbia simboline užduotimi siekdamas, kad atkuriamos Lietuvos valstybės piliečiai lenkai turėtų savo šalies himną gimtąja kalba.
Žanrinė eilėraščių skalė – tarp odės ir pasakėčios, himno ir epigramos – žymi klasicistinės retorikos traukos lauką. Kietas sąvokinis karkasas, aforistinės formuluotės, deklaratyvus tonas – tai Kudirkos įteisintos lietuvių politinio eilėraščio atramos. Tezės–antitezės priešprieša grindžiamas eilėraštis „Ne tas yra didis“, laikomas pirmuoju socialinio revoliucingumo pavyzdžiu mūsų literatūroje. Be aiškių užuominų į caro Aleksandro III despotiją, eilėraštis išlaiko ir taurų visuotinumo skambesį. Didis tik tas, „kuris didžius darbus žmonijai aukavo“, o menkas – kuris šoka ant artimo, „kad pats yra žmogum visai užsimiršęs“. Eilėraščio pabaiga skamba ir kaip asmeniškas Kudirkos
credo – drąsaus žmogaus vardo vertas tik tas, kuris kovoja už minties laisvę ir „į akis svietui pasako teisybę“. Drąsa, kylanti iš vidinio žmogaus vertės pojūčio – asmeniškosios laikysenos dominantė. Poeto eilėraščiuose nėra atsivėrimo transcendencijai, tačiau pabrėžtas jų socialumas yra ir būdas pasipriešinti artėjančiai egzistencinei nebūčiai.
Savo paties iškeltą kultūrinio visavertiškumo idėją Kudirka nuosekliai įgyvendino vertėjo darbuose. Juos Mykolaitis-Putinas yra pavadinęs žygdarbiu. Vertimai sudaro didžiausią jo kūrybinio palikimo dalį. Verčiamų kūrinių pasirinkime atpažįstama ta pati patriotinio visuomeniškumo programa (Šilerio dramos) ir asmeninė drama. Kaino eilutės „Tai, rodos, plyšta nuo minčių galva, / Krūtinę degina liepsna tarytum. / Argi negalima mirties apveikt?“ – šiose lietuviškose intonacijose aiškiai girdima paties Kudirkos egzistencinė tragika. Be savo „mylimiausio“ kūrinio – Bairono
Kaino (1903), Kudirka išvertė Adomo Asnyko Keistutį (1897), Šilerio Orleano mergelę (1898) ir Vilių Telį (1899), Mickevičiaus Vėlinių III dalį ir „Vaidilos apysaką“ iš Konrado Valenrodo, Slovackio Mindaugį, T. Vrublevskos Narimantą, Marijos Rodzevičiūtės apysaką Rusvos dulkės (turėtų būti Pilkos dulkės), pluoštą Ivano Krylovo pasakėčių, paskirų Mickevičiaus, Konopnickos, Viktoro Gomulickio, Klemenso Šaniavskio-Junošos eilėraščių. Kai kurių vertimų (Krylovo „Vilkas ir lapė“) kalba ir šiandien atrodo pavydėtinai gyva ir įtaigi.
Kudirka buvo ryškus kritikas, ištikimas sau būdingam blaiviam reiklumui ir šmaikščiai kandžiam stiliui („Praskydęs patriotizmas, kaip ir praskydusi davatkystė, tik juokus padarė“). Jo recenzijos atspindėjo ir to meto literatūrinės refleksijos nelankstumą – antai prikišdamas Antano Vienažindžio dainoms „tendencijos protavimą“ ir moralizavimą, kritikas „užmiršta“, jog tomis pačiomis pražangomis galėtų būti apkaltintas ir pats. Reikšmingas lietuvių eilėdaros raidos apibendrinimas yra teorinis traktatas
Tiesos eilėms rašyti (Varpas, 1898, Nr. 1–3), kuriame aptariamos pagrindinės eilėdaros sistemos, suformuluojamas tikslaus rimo principas, aiškinama licentia poetica (poetinė laisvė – lot.). Poetinio amato svarba pabrėžiama „Atvirame laiškelyje eilėrašiams“ ir recenzijoje „Laukinis kvietkelis“ – rašytojas privaląs „dailinti kalbą, o ne darkyti ją“. Kudirkai priklauso ir pirmasis lietuvių kalbos rašybos vadovėlis Statrašos ramsčiai (1890).
Kudirka buvo modernios lietuvių tautos šauklys ir didis kultūros darbininkas. Jo gyvenimas ir kūryba, priklausydami Lietuvos atgimimo istorijai, yra ir amžinosios žmogaus ir tėvynės, žmogaus ir pasaulio dramos liudijimas.

Marijus Šidlauskas


 

Vincas Kudirka. Eilėraščiai.Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas.Vincas Kudirka. Iš mano atsiminimų keletas žodelių.Saulius Pivoras. Vinco Kudirkos liberalus nacionalizmas mažų Vidurio rytų Europos tautų tautinių sąjūdžių kontekste.Straipsniai apie Lietuvos himną.Vincas Kudirka. Satyros.Vincas Kudirka.Vinco Kudirkos eilėraščio VARPAS autografas.VARPAS.Varpininkų suvažiavimo 1894 m. Jablonskių namuose dalyviai.LIETUVOS HIMNO leidimas, 1908 m.Vincas Kudirka. Portretas.V. Kudirka. Gražu gražiau ir gražiausia.V. Kudirka. Labora.V. Kudirka. Maniemsiems.

Ar žinote, kad...